Tokia galinga kalnų upė, vadinama Kriokliu, giliomis vagomis ir aukštais skardžiais vingriai raižė parkelį. Tirpstant sniegui, prieš saulę atsivėrę pažliugusios žemės lopinėliai viliodavo mūsų kaimo vaikėsus. Jų vyriški žygdarbiai mums mergaitėm mažai rūpėjo, bet jau daug vėliau, dygstant pirmoms žolytėms, kalantis žibuoklių pumpurams aukšti skardžiai būdavo mūsų veiklos poligonas. Kasdien kelias iš mokyklos būtinai pasukdavo vienu ar kitu parkelio taku, kildavo skardžiu į viršų ir vėl leisdavosi iki pat Krioklio, šokdavo per patvinusį ir kunkuliuojantį upeliūkštį, sukdavo atgal ir vėl pirmyn, kol pajusdavome, kad jau pavakarys. Šilta pavasario saulutė atidengdavo per žiemą didelių dėdžių paliktų ir vaikėzų susmulkintų lobių grožį. Nuo ledo skaidrios iki dangiškai melsvos, nuo sodrios žalumos iki gintaro šiltos. Tokia prieš saulę spindinčių stiklo šukių paletė.
